Lietuvos miškai nyksta ne tik dėl kirtimų – dar didesnė grėsmė slypi nematomame piešinyje: invazinėse rūšyse, kurias platina sunkioji miško technika. Kol visuomenė ginčijasi dėl kertamų miškų masto, jų teritorijose tyliai vyksta ekologinė katastrofa – invaziniai augalai, vabzdžiai ir grybelinės ligos pernešami traktorių padangomis, medvežių vikšrais ir net išvežama mediena. Ar tai ekologinis aplaidumas, ar tiesioginis kirtėjų godumas?
Kaip miško kirtimai tampa invazinių rūšių plitimo greitkeliu?
1. Nešvarios padangos – invazinių augalų sėklų transportas
Miško technika nuolat keliauja tarp skirtingų miškų plotų ir net regionų, o kartu su ja – ir pavojingos invazinės rūšys. Sosnovskio barštis, uosialapis klevas ar kanadinė rykštenė tūkstančiais sėklų limpa prie padangų, vikšrų, grandinių ir skleidžiasi naujose teritorijose. Per kelis metus jie užgožia vietinius augalus ir sukelia negrįžtamą ekosistemų žalą.
2. Suplūktas dirvožemis – mirtina erdvė vietinėms rūšims, rojus invazijoms
Kirtimo technika naikina natūralią dirvožemio struktūrą – išdraskytos miško paklotės palieka vietą ne vietinėms, o agresyvioms invazinėms rūšims. Visiems žinomas pavyzdys – Sosnovskio barščio plitimas: ši augalų rūšis gali sukelti stiprius cheminius nudegimus, bet kirtėjai nesivargina imtis prevencinių priemonių.
3. Užkrėsta mediena – vabzdžių ir grybelių mirtinas desantas
Ne tik augalai, bet ir kenkėjai plinta per miško kirtimus. Iš pažiūros sveika mediena dažnai būna užkrėsta vabzdžių lervomis, grybelinėmis infekcijomis, kurios išplinta į naujas teritorijas. Pavyzdžiui, invazinės kinivarpos gali per kelis metus sunaikinti ištisus eglynus, bet medienos vežėjai apie tai nutyli – juk svarbiausia pelnas šiandien.
4. Vandens kelių užteršimas – dar viena invazinių rūšių pernešimo strategija
Miškų kirtimai dažnai vyksta prie upių ir pelkių, kur bet koks judėjimas sukelia invazinių rūšių plitimą per vandenį. Svetimžemiai dumbliai ir kiti vandens augalai gali išplisti dešimtimis kilometrų per vieną lietų – ir visa tai dėl neatsakingai planuojamų kirtimų.
Kodėl to niekas nesustabdo? Kieno kišenėse dingsta atsakomybė?
Lietuvoje ekologai jau seniai kalba apie miškų technikos poveikį invazinių rūšių plitimui, bet ar kas nors į tai reaguoja? Miškininkai ir medienos pramonės atstovai tyli – juk kiekvienas papildomas apribojimas mažintų jų pelną. Valstybinės institucijos taip pat vangiai imasi veiksmų – tikriausiai patogiau „nekliudyti“ pelningo verslo.
Kas gali padėti išvengti ekologinės katastrofos?
- Privalomas miško technikos plovimas prieš perkeliant ją į kitą miško teritoriją – tai jau taikoma kai kuriose Vakarų Europos šalyse, bet Lietuvoje ignoruojama.
- Kirtimų ribojimas jautriose ekosistemose – vietovėse, kur jau pastebėtos invazinės rūšys, kirtimai turėtų būti stabdomi arba vykdomi su griežtomis sanitarinėmis priemonėmis.
- Visuomenės informavimas – žmonės turi žinoti, kokią žalą miškų kirtimas sukelia ne tik dėl iškertamų medžių, bet ir dėl nepagarbos aplinkinei gamtai.
Išvada: nevaldoma miškų kirtimo technika – tiksinti ekologinė bomba
Miškų kirtimas Lietuvoje seniai tapo ne tik gamtos niokojimu, bet ir invazinių rūšių plitimo šaltiniu. Kol valdžia ir miškininkai trypčioja vietoje, invazinės rūšys skinasi kelią per mūsų miškus ir ekosistemas, griaudamos biologinę įvairovę. Klausimas tik vienas – ar suprasime tai laiku, ar po kelių dešimtmečių atsibusime svetimų rūšių dominuojamoje dykvietėje?